Dar 1738 metais šveicarų mokslininkas Danielis Bernulis išmatavo vandens srautą diferencinio slėgio metodu, pagrįstu pirmąja Bernulio lygtimi. Vėliau italų mokslininkas GB Venturi ištyrė Venturi vamzdžio naudojimą srautui matuoti ir paskelbė savo rezultatus 1791 m.
1886 m. amerikietis Herschel sukūrė Venturi vamzdį kaip praktišką vandens srauto matavimo prietaisą.
Nuo XX amžiaus pradžios iki vidurio pamažu brendo pirminiai matavimo principai, ir žmonės nebeapsiribojo esamais metodais, o pradėjo naujus tyrinėjimus.
1930-aisiais atsirado skysčių ir dujų srauto greičio matavimo garso bangomis metodai. Nors buvo tiriami srauto matavimo garso bangomis metodai, jie nepadarė reikšmingos pažangos iki Antrojo pasaulinio karo. Tik 1955 m. buvo pradėtas naudoti Maxson srauto matuoklis, naudojant akustinės cirkuliacijos metodą, matuojant aviacinio kuro srautą.
Nuo septintojo dešimtmečio matavimo prietaisai pradėjo tobulėti tikslumo ir miniatiūrizacijos link.
Sparčiai tobulėjant integrinių grandynų technologijai, ultragarsiniai srauto matuokliai su fazės{0}}užrakto ciklo technologija buvo plačiai naudojami. Plačiai paplitęs mikrokompiuterių taikymas dar labiau pagerino srauto matavimo galimybes. Pavyzdžiui, lazeriniai Doplerio greičio matuokliai gali apdoroti sudėtingesnius signalus, kai juose yra įrengti mikrokompiuteriai.